Neseniai pasibaigė Europos Sąjungos piliečių organizuota iniciatyva, kuria siekta įvesti universalių bazinių pajamų (UBP) mokėjimą kiekvienam ES piliečiui. Organizatorių įsitikinimu, priimta iniciatyva būtų galėjusi padėti įgyvendinti 2017 metų Europos Vadovų Tarybos, Europos Parlamento ir Europos Komisijos bendrame pareiškime iškeltą tikslą sukurti tvarią ir teisingą socialinės apsaugos sistemą, užtikrinančią kiekvieno asmens teisę į tikrąją ekonominę nepriklausomybę ir orų gyvenimą.
Iniciatyvos organizatoriams „UBI-EI“ (oficiali interneto svetainė https://eci-ubi.eu/) nepavyko surinkti būtinų 500 tūkstančių parašų. Pritrūko 203 635 (40,73 %) parašų. Kodėl ES piliečiai taip vangiai palaikė iniciatyvą? Kaip visuomet, galime rasti ne vieną priežastį, tokią, kaip organizatorių patirties trūkumas, pačios iniciatyvos menkas išviešinimas, painus ir neaiškus iniciatyvos tikslų išdėstymas ir pan. Vis dėlto, toks iniciatyvos likimas nuteikia pesimistiškai.
Per pastaruosius 30 metų universalių bazinių pajamų idėja, kuri anksčiau buvo aptariama tik mokslininkų ar vizionierių, šiandien virto realiu politikos projektu, kuris buvo išbandomas įvairiose valstybėse, kaip Vokietijoje, Šveicarijoje, Brazilijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Indijoje ar Kanadoje. Kaip žinia, ši idėja buvo aptariama tokių ekonomistų ir politinių veikėjų kaip Robertas Reichas ar prezidentas Barack‘as Obama JAV, o taip pat ji yra gvildenama ir stambaus verslo sluoksniuose.
Dėl universalių bazinių pajamų įvedimo nemažai diskutuota ir Lietuvos viešojoje erdvėje. Savo nuomonę yra pareiškę įvairių sričių mokslininkai, žurnalistai ir visuomenės veikėjai. Natūralu, jog vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra. Nulemiantys argumentai „už“ arba „prieš“ netapo besąlygiškai vyraujantys viešojoje opinijoje.
Pritariantieji universalių bazinių pajamų idėjai teigia, jog universalios pajamos – tai bazinis žmonių saugumas ir pamatinė vertybė, tai socialinės ateities valstybės, formuojančios mentalinę visuomenės sveikatą, reiškinys. Be to, tai yra ir laisvė, ir tikroji nepriklausomybė, ir orus gyvenimas savo šalyje. Taipogi tai ir gerovės augimo variklis, skatinantis dirbti ir uždirbti, kurti darbo vietas, siekti mokslo ir lygiomis teisėmis dalyvauti visuomenės gyvenime.
Priešininkų stovyklos (UBP) atstovai iš karto atmeta šią idėją kaip kairuolišką (leftistinę) dogmą. Jų argumentai dažniausiai remiasi ekonominiais ar politiniais postulatais. Vieno iš jų teigimu, universalios bazinės pajamos yra tik krizinės paklausos objektas. Kiti tvirtina, kad veltui dalijami pinigai nuvertės, nes niekas nenorės dirbti ir kurti materialinių vertybių, arba kad universalios bazinės pajamos taps politinės rinkos preke ir politikai konkuruos tarpusavyje – „kas prieš rinkimus pažadės daugiau“.
Vis dėlto, grįžtant prie ES iniciatyvos ir jos palaikymo rezultatų, Lietuva, kaip ir dar šešios ES valstybės, surinko mažiau kaip 10 % būtinų surinkti parašų. Pasirašė 678 piliečiai arba 8,74 % nuo reikalaujamo minimaliai surinkti kiekio. Ar Lietuvos piliečiams socialiniai klausimai jau tapo nebeaktualūs? Ar gerovės valstybės vizija, apie kurią per savo rinkiminę kampaniją kalbėjo Prezidentas G. Nausėda, Lietuvoje jau įgyvendinta? Akivaizdu, kad ne. Kitą vertus įdomu tai, jog Latvija ir Estija surinko 73 % ir 59 % reikalingų surinkti parašų. Nepaisant to, daugelis įprastai sakytų, kad už universalias bazines pajamas balsuos tik skurdžiausios (Rytų Europos) valstybės, o turtingosioms Vakarų šalims tai neaktualu. Deja, analizuojant valstybėse surinktus parašus, ši koreliacija visiškai nepasitvirtino. Pavyzdžiui, Ispanija, Italija ir Vokietija surinko gerokai daugiau negu šioms valstybėms reikėjo surinkti – atitinkamai 174 %, 115 % ir 104 % parašų. O tokios „socialdemokratiškos“ šalys kaip Danija, Švedija ar Suomija surinko atitinkamai po 13 %, 26 % ir 28 % parašų. Tad labiausiai tikėtina, kad iniciatyvos nesėkmė yra ne pačios (UBP) idėjos neaktualumas, bet blogas kampanijos organizavimas ir išviešinimas konkrečiose šalyse.
Iniciatyvos organizatoriai „UBI-EI“ savo kreipimosi dokumentuose universalias bazines pajamas traktuoja kaip vieną iš pamatinių žmogaus teisių, o tai jau yra vertybinis požiūris. Jų teigimu, universalios bazinės pajamos yra žingsnis link emancipuotos socialinės gerovės sistemos, kuri nepakeičia viešosios ir socialinės infrastruktūros ir paslaugų (švietimo, sveikatos, energetikos, viešojo transporto ir kt.). Priešingai, ji eina koja kojon su plečiama, demokratizuojama ir visuotinai, t. y., nemokamai, prieinama viešąja ir socialine infrastruktūra bei paslaugomis. Todėl universalių bazinių pajamų sistema nepakeičia valstybinio socialinio draudimo, bet užtikrina jo teikiamą apsaugą nuo skurdo bei praplečia jo universalumą.
Štai Henrik‘as Maas‘as (Vokietija) visus metus kas mėnesį gaudavo 1 000 eurų išmoką. Jo manymu, universalios bazinės pajamos suteikia žmonėms daugiau laisvės mąstyti ir veikti, net jei tai ir nėra panacėja, galinti išgelbėti pasaulį. Anot jo, per (UBP) visuomenė galėtų išsivaduoti iš egzistencijos baimės, o tai jau yra būtina sąlyga siekiant mąstyti plačiau (Publikuota Goethe Institut, Lietuva).
Taigi, ar universalios bazinės pajamos kaip nauja socialinė sistema pakeistų mūsų gyvenimo kokybę ir socialinius santykius, ar atsižvelgiant į iniciatyvos kampanijos nesėkmę šiuo klausimu diskusijos turėtų būti baigtos? Kategoriškai manau, kad ne.
Jei ne ES mastu, tai Lietuvoje mums ir toliau privalu plėtoti viešą diskursą apie universalias bazines pajamas. Universalių pajamų idėja vertybiškai ir kokybiškai suponuoja naują ateities visuomenės socialinių santykių lygmenį, todėl visuomenė per įvairias nevyriausybines organizacija, profsąjungas ar bendruomenes turėtų reikalauti tolesnės diskusijos ir atitinkamos politikų reakcijos bei konkrečių veiksmų. Taškas dar nepadėtas. Siekime to, kas nepasiekiama, ir mūsų visų ateitis bus geresnė.
Straipsnis buvo skelbtas portale 15 min. 2023.03.31.