Kelis mėnesius pensijų reforma Prancūzijoje kėlė šalies piliečių pasipiktinimą, kurį lydėjo masiniai protestai visoje šalyje. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, siekdamas unifikuoti pensijų sistemą, kuri pasižymėjo 42 skirtingomis schemomis privačiame ir viešajame sektoriuose, užsitraukė piliečių nepasitenkinimą.
Prancūzijoje pensinis amžius buvo 62 metai. Naująja reforma šį amžių palaipsniui siūloma pakelti iki 64 metų. Reiktų pabrėžti jog dabartiniu metu 62 metų amžius yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Lietuvoje jau dabar pensinis amžius yra 64 metai moterims ir 64 ir 6 mėnesiai vyrams, o iki 2026 metų pasieks vienodą tiek moterims, tiek vyrams 65 metų ribą, tačiau čia niekas neprotestuoja. Atvirkščiai mūsų senjorai džiaugiasi kiekvienu pridėtu euru.
Senatvės pensija Prancūzijoje dažniausiai buvo apskaičiuojama pagal geriausiai dirbančiojo apmokamus 25 metus privačiame sektoriuje, ir, pagal paskutinius 6 mėnesius prieš išeinant į pensiją viešajame sektoriuje. Nauja reforma siūlo pereiti prie universalios, taškais pagrįstos, pensijų sistemos, padidinant darbo stažą, be to, būtų panaikintos palankiausios pensijos daugeliui darbo vietų ir profesijų – nuo metro darbuotojų iki teisininkų. Kai kurių kenksmingų, ar sveikatai pavojingų profesijų atstovai turėjo teisę ankščiau išeiti į pensiją. Daugelis piliečių pripažino, jog reforma yra reikalinga, kadangi Prancūzija yra senstanti visuomenė, tačiau nėra patenkinti naująja reforma, kadangi tektų ilgiau dirbti, ir – už mažesnę pensiją. Taip pat padariniai bus neigiami motinoms, kurios buvo vaikų auginimo atostogose, palies ir tuos asmenis, kurie pradėjo anksti dirbti. Didžioji dalis piliečių matė tik neigiamas reformos pasekmes ir nepritarė tokiai naujai sistemai.
2025 metams yra prognozuojamas 17 mlrd. eurų šalies pensijų deficitas. Šalis yra viena daugiausiai skirianti pensijoms visame pasaulyje (14 proc. nuo BNP). Taigi, siekiant sumažinti biudžeto deficitą, vyriausybė yra priversta imtis nepopuliarių reformų. Tiesa, buvo neslepiama, kad, jeigu nebus sulaukta parlamentinės daugumos palaikymo, reformą būtų bandoma „prastumti“ remiantis šalies konstitucijos 49.3 straipsniu, kuris numato Ministrui Pirmininkui teisę, be įstatymų leidėjų (Parlamento) balsavimo, teikti įstatymo projektą Nacionalinėje Asamblėjoje. Taip ir buvo padaryta, nes bijota jog šiuo klausimu nebus surinkta daugumos balsų.
Tokie nacionalinės svarbos klausimai turėtų būti priimami dalyvaujant visoms įstatymų leidybos institucijoms, gal net referendumo būdu, demokratiškai. Kita problema, kuri buvo aiškiai matoma šioje situacijoje, tai – dialogo nebuvimas. Prezidentas atsisakė susitikti su profsąjungų atstovais ir vesti derybas. Profsąjungos iki paskutinės minutės tikėjosi, jog privers E. Macroną apsigalvoti, tačiau tai neįvyko. Šioje istorijoje taškas dar nepadėtas, piliečiai aiškiai reiškia savo nepritarimą, o tokią teisę jie turi. Tačiau taikių protestų nebereikėtų tikėtis, nes situacija jau pasiekė destrukcijos ir smurto stadiją. Ar galėjo valstybė priimti sprendimus, kuriems nepritarė piliečiai? Kodėl buvo neieškoma kompromiso ir, galima sakyti, vienasmeniškai buvo priimamas sprendimas? Juk to demokratinėje valstybėje neturėjo būti. Ar tikrai tai buvo geras sprendimas nusigręžti nuo piliečių ir remiamasi tuo, jog tai – ekonomiškai pagrįstas ir būtinas sprendimas? Protestuojantys pabrėžė, kad kai kurie jų ėjo į gatves, kad apgintų savo vaikų ateitį ir užtikrintų jiems geresnes socialines garantijas. Protestuotojų skaičius tik augo, keli ekonomikos sektoriai, tokie, kaip geležinkelių, oro transporto, šiukšlių surinkimo, buvo raginami profsąjungų ir toliau rengti neterminuotus streikus. Prancūzija jau senai neišgyveno tokios vidinės krizės ir nepasitikėjimo valdžia…
Adaptuota blogui pagal straipsnį, skelbtą portale ve.lt 2023.03.28.
https://ve.lt/nuomones/aziotazas-del-pensiju-reformos-prancuzijoje