Arčiausiai žmonių esantys valdžios atstovai yra seniūnijų seniūnai, kurie turėtų turėti visus įgaliojimus ir įrankius spręsti žmonių problemas. Nuolatinės diskusijos dėl reikšmingų vietos savivaldos ir valstybės tarnybos įstatymų pakeitimų neatneša konkrečių rezultatų – tai tiesiog virsta iliuzija. Nors iš aukšto rango politikų nuolat girdime, kad visuomenė yra subrendusi ir galima didinti seniūnijų savarankiškumą, kad bendruomenei reikalinga nepriklausoma savivalda ir efektyvinti veiklą padeda sprendimai, kurie kyla iš realių problemų, o ne nuleisti iš viršaus. Šiuo aspektu yra labai svarbu atkreipti dėmesį į seniūnijų savarankiškumą, finansines, centralizavimo ar decentralizavimo problemas, bendradarbiavimą su bendruomenėmis.
Pagal Vietos savivaldos įstatymą seniūnijas galima steigti dviejų formų: seniūniją – kaip savivaldybės administracijos filialą ir seniūniją – kaip biudžetinę įstaigą. Seniūniją steigiant kaip biudžetinę įstaigą jai nustatoma teisė ir pareiga teikti tam tikras viešąsias paslaugas. Tokios formos seniūnijos veiklos ir finansinis savarankiškumas yra didesnis, o jos vadovo – seniūno – statusas yra aukštesnis: šios seniūnijos formos vadovas – seniūnas yra įstaigos vadovas. Tačiau Vietos savivaldos įstatymas, nepriklausomai nuo galimų dviejų skirtingų seniūnijos formų, nustato tą pačią seniūnų priėmimo į pareigas tvarką: seniūnas į pareigas skiriamas konkurso būdu – po to, kai pretendentų tinkamumą eiti seniūno pareigas nustatyta tvarka įvertina pretendentų atrankos komisija. Kaip rodo ne kartą vykdytos gyventojų apklausos, gyventojai norėtų, kad seniūnai į pareigas būtų ne skiriami, bet renkami. Tokiu būdu seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyventojai galėtų ne per savo atstovus – seniūnijų išplėstinių sueigų deleguotus atstovus, bet tiesiogiai dalyvauti arčiausiai jų esančių valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas procese. Visgi, seniūnų kaip karjeros valstybės tarnautojų priėmimas į pareigas rinkimų būdu neatitinka Valstybės tarnybos įstatyme nustatytų bendrųjų karjeros valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas principų ir, nepakeitus dabartiniu metu įtvirtinto seniūno (kaip karjeros valstybės tarnautojo) statuso – neįvykdomas. Politinės partijos, bijodamos prarasti įtaką vietose, neskuba didinti seniūnijų savarankiškumo. Tai yra naudinga ir vietos savivaldos valdantiesiems, nes finansinė priklausomybė ir tiesioginis pavaldumas apriboja seniūnijų veiklos galimybes. Ne paslaptis, kad seniūnai dažnaiusiai yra vienos ar kitos koalicinių vietos savivaldos partijų nariai.
Nors seniūnijų galimybės ir yra gana stipriai apribotos, jos, būdamos aktyvios, galėtų geriau įsiklausyti į vietos gyventojų problemas ir efektyviai spręsti vietinius klausimus, tačiau, aišku, yra labai svarbu, kad tos teritorinės bendruomenės būtų ne per didelės, ir kad jos nebūtų “formalios”. Seniūnijoms siekiant didesnių galių, reikia didesnio nevyriausybinių organizacijų, seniūnaičių, bendruomenių, individualių piliečių dalyvavavimo teikiant pasiūlymus, išsakant nuomones. Valdžios institucijų pareiga – išgirsti, įvertinti ir priimti atitinkamus sprendimus. Pastebima, kad kai kurios bendruomenės yra imituojamos, jose labai trūksta skaidrumo, nelabai aišku, kur panaudojami pinigai. Svarbu, kad būtų labai aiškiai matoma, kam ir kaip yra paskirstomos seniūnijų poreikiams skiriamos lėšos, kad nebūtų kažkokių keistų, formalių, “orinių” projektų, renginių, kurie iš tikrųjų neįvyksta. Tokių atvejų labai norėtųsi, kad jų nebebūtų, nes formalūs proginiai susitikimai ir kalbos apie nieką problemų neišsprendžia.
Savivaldybės privalo išmokti komunikuoti, nes tiek Seimo nariai, tiek ministerijų atstovai privalo žinoti, kokie sunkumai slegia seniūnijų gyventojus, ko jiems labiausiai reikia, kokia yra tikroji situacija. Seniūnijos dažniausiai neturi galimybės veikti, nes trūksta pinigų, kadangi dažniausiai sąlygas diktuoja centrinės valdžios įstaigos, iš jų ateina nurodymai, finansų paskirstymai, vietos sprendimus ribojančios taisyklės. Išsakoma nuomonė, kad tiesioginiai seniūnų rinkimai yra sudėtingas klausimas, ir todėl reikia įvertinti, ar iš tiesų jų reikia, ir ar jie padidintų seniūnų profesionalumą ir seniūnijų efektyvumą. Siūloma labai gerai pasvarstyti, ar tiesioginiai seniūnų rinkimai ar seniūnijų finansinis savarankiškumas, nekeičiant savivaldos modelio, galėtų išspręsti tas problemas seniūnijose, kurias kelia gyventojai ir patys seniūnai. Pažymima, kad tiesioginiai seniūnų rinkimai kelia ir seniūnų profesionalumo klausimą. Dabar seniūnai yra valstybės tarnautojai, į pareigas skiriami konkurso tvarka, ir reikalavimai jiems yra tikrai labai aukšti. Juk jeigu dėl kandidatų profesionalumo abejonės yra nepagrįstos, o reikalavimai gali likti tie patys, tai kandidatuotų ne vienas pretendentas. Svarbu, kad darbas vyktų bendruomenės labui, o blogai dirbantį tarnautoją būtų galima atšaukti iš užimamų pareigų.
Straipsnis skelbtas ve.lt portale 2022 m. gruodžio 22 dieną –